2024 10 20

     Priešpaskutinį spalio sekmadienį mūsų dojo buvo karšta. Nuo ryto liejosi pačios įvairiausios emocijos – pasiryžimą keitė nepasitikėjimas savimi, drąsa kovojo su baime, vienų pergalės džiaugsmas kažkam tapo pralaimėjimo patirtimi. Ir viskas buvo gyva, tikrai ir nesuvaidinta. Kaip gyvenime!

     Gausus būrys mūsų klubo sportininkų pasitikrino savo meistriškumą, charakterio tvirtumą, techninį lygį įvairaus amžiaus grupių ir įvairaus meistriškumo klubiniame turnyre. Čia galėjai sutikti nuo pačius pirmuosius žingsnius bandančių žengti būsimųjų gyvenimo čempionų iki jau tituluotų pasaulio bei Europos čempionų, šių čempionatų prizininkų. Per 31 veiklos metus klubas išugdė ir toliau ugdo gausų būrį šaunių, savimi pasitikinčių, gerbiančių kitus, žmonių.

     Tai tūkstančiai žmonių, kurie tapo ne tik Europos ar pasaulio čempionais, jie pasiekė kur kas svaresnių pergalių. Daugelis jų tapo gyvenimo čempionais ir pavyzdžiais kitiems. Sėkmingai baigė mokslus, sukūrė šeimas, įkūrė sėkmingai veikiančias įmones, kuriose ne tik deklaruojamos vertybės, o jomis vadovaujamasi. 

     Pakalbinome vieną iš klubo mokytojų, daugkartinį Europos bei pasaulio čempioną, Hermį Dranevičių, ir paklausėme jo kokias naudas duoda mums karate do varžybos, ar padeda siekti savų tikslų asmeniniuose gyvenimuose? „Viskas priklauso nuo požiūrio. Su kokiu požiūriu mes einame į varžybas. Kuo mažesnė mūsų branda, tuo svarbesnės mums yra pergalės ir medaliai. Kuo didesnė gyvenimo patirtis, tuo aiškiau suvoki, kad iš pralaimėjimų gali išmokti ir išmoksti gerokai daugiau nei iš pergalių. Pralaimėjimai grūdina charakterį, verčia kovoti kai norisi pasiduoti ar sustoti, viską mesti ir eiti lengvesniu keliu. Tokiais momentais labai svarbus yra mentorius, kuris šalia mūsų. Jis padeda susiorientuoti, suprasti kas tikra, o kas ne, kas svarbu, o kas yra tik tam tikro gyvenimo etapo pamoka. O tokių gyvenimo mentorių mes savo klube turime. Aš turbūt visą gyvenimą atsiminsiu tėčio, kuris kartu yra ir mano karate do Mokytojas, gautas gyvenimo pamokas apie puikybę, susireiškminimą ir kitus svarbius dalykus.” – pokalbį pradėjo Hermis.  

     „Aš šią istoriją jau pasakojau, tačiau manau, kad ją verta pakartoti. Tai pamokanti istorija. Kai buvau paauglys, jei tik būdavo galimybė, prašydavau mamos, kad mane nuvežtų į mokyklą. Priežastis, kodėl ne tėčio, buvo labai paprasta. Mama tuo metu vairavo nors ir nenaują, tačiau gražų BMW automobilį, o tėtis važinėjo su senučiu, mažu, pradėjusiu rūdyti, tačiau techniškai tvarkingu Peugeot 107 automobiliu. Kartą neturėjau pasirinkimo ir paprašiau tėčio mane nuvežti į mokyklą. Jis sutiko. Tuomet aš paklausiau ar galėtumėme važiuoti su mamos automobiliu. Jis man, tuometiniam paaugliui, atsakė: „Hermi, kiekvienas, net visiškai nieko žmonėms nenusipelnęs ir nieko gyvenime nepasiekęs žmogus, gali jaustis „kietas” prie mokyklos išlipdamas iš tėvams priklausančio prabangaus automobilio. Tačiau toli gražu ne kiekvienas gali jaustis puikiai išlipdamas iš automobilio, kurio vertė yra mažesnė nei tavo klasiokų telefonai. Vertybė yra ne tai ką tu turi, o kas tu esi.” – atsakė tėtis ir nuvežė mane į mokyklą savo kukliuoju automobiliu ir lyg nebūtų galimybės sustoti kur nors toliau, sustojo ir išleido mane  prie būrio besirenkančių į mokyklą klasiokų. „Tai tik vienas iš pavyzdžių, viena iš pamokų, kuri mane lydi tiek gyvenimo, tiek karate do kelyje.” – vienu iš gyvenimo momentų pasidalino jaunasis mūsų klubo mokytojas.

     „Tam, kad laimėtum turi dalyvauti. Tam, kad dalyvautum, turi nugalėti baimę, baimę pralaimėti, baimę klysti, baimę būti netobulu. Tai vienas iš dalykų, kurių mokomės dalyvaudami varžybose. Kitas svarbus varžybų aspektas – SHIAI, vienas kito testavimas.  Mano tikslas – sudaryti pačias geriausias sąlygas tobulėti varžovui, parodant jam jo klaidas bei silpnas vietas, o varžovo – atsakyti man tuo pačiu. Kada tave lydi tokie tikslai, o ne perdėti lūkesčiai ir rūpesčiai dėl medalių, medaliai pas tave ateina patys. O lūkesčių neturėjimas padeda lengviau įveikti pralaimėjimo kartėlį ir, pasimokius iš klaidų, tobulėti toliau.” – savo filosofija pasidalino tituluočiausias tradicinio karate do sportininikas Lietuvoje, juodojo diržo 3 Dan’o meistras, Hermis Dranevičius. 

     Džiaugiamės turėdami tokius mokytojus ir lyderius, kurie ne žodžiais, o savo pavyzdžiu įkvepia jaunimą tobulėti, siekti savo tikslų ir susikoncentruoti į tai kas svarbiausia. 

     Dėkojame visiems dalyviams už demonstruotą meistriškumą, o kitą savaitę dalyvaujantiems pasaulio čempionate Ispanijoje, linkime visokeriopos sėkmės ir puikių įspūdžių!