2024 11 24   
Beveik dvi savaites mūsų klubo mokytojas Giedrius Dranevičius stažavosi Japonijoje. Kelionės tikslas buvo dar giliau susipažinti su Japonijos kultūra, tobulinti profesines žinias karate do srityje, Budo filosofijoje, ir susitikti bei kartu pasitreniruoti su 9 Dan meistru T. Takeda, kuris treniravosi kartu su Giedriaus mokytoju Hidetaka Nishiyama (1928–2008) Tokushoku universitete Tokijuje. H. Nishiyama tuo metu buvo Tokushoku universiteto karate do komandos kapitonas ir lyderis apie kurį meistras T. Takeda atsiliepia su didele pagarba.

Taip pat šios kelionės metu Giedrius su savo kolega ir senu bičiuliu iš Čekijos, Radeku Janušu, treniravosi Shito Ryu karate dojo su 9 Dan meistru Sakai. Mokytojai iš Europos, savo piligriminėje kelionėje lydimi meistro Sakai, prisilietė prie Gichino Funakoshi amžininko Kenwa Mabuni karate do sistemos šaknų. Būtent dėl šios sistemos Shotokan karate do mokykla turi turtingą originalių katų (formų) bazę, kurią papildė Gichino Funakoshi sūnus Gigo Funakoshi.

Gichin Funakoshi ir Kenwa Mabuni kartu treniravosi pas garsų Okinavos karate do meistrą Anko Itosu, kurio mokymai tapo šiandienos tradicinio karate do techniniu pagrindu. Kenwa Mabuni mokėsi pas A. Itosu daug ilgiau nei Gichin Funakoshi. Pastarasis pirmiausia pradėjo mokytis karate pas kitą meistrą, Anko Azato, kuris vėliau rekomendavo G. Funakoshi pereiti pas A. Itosu, pas kurį jis treniravosi tik 5–6 metus. Tuo tarpu Kenwa Mabuni pirmiausia įgijo karate do pagrindus pas A. Itosu, o vėliau gilino savo žinias Goju Ryu karate sistemoje pas Hidetaka (Higaona) Seiji, kuris buvo žymus Goju Ryu meistras ir Chojun Miyagi mokinys.

Dėl šių skirtingų mokymosi šaltinių Shito Ryu karate mokykla pasižymi ne tik tiesiais ir trumpais smūgiais bei blokais, bet ir daugybe technikų, pagrįstų „rato tipo” trajektorijomis, skirtų artimai kovai, rankų ir kojų užlaužimams bei fiksavimams.

Pasak Giedriaus, Gichin Funakoshi į Japonijos pagrindinę salą atvyko anksčiau nei Kenwa Mabuni, ir tai viena iš priežasčių, kodėl Funakoshi karate do sistema išplito kur kas plačiau visame pasaulyje. Kita svarbi priežastis – jo atvykimas į Japonijos sostinę, Tokiją, kur jo mokymai pasiekė platesnę auditoriją. Be to, prie karate do populiarumo reikšmingai prisidėjo ir Judo patriarchas Jigoro Kano, kuris buvo vienas didžiausių kovos menų autoritetų Japonijoje. Jis atvėrė duris karate do menui tiek švietimo įstaigose, tiek plačiojoje visuomenėje.

Kenwa Mabuni į Japonijos pagrindinę salą atvyko vėliau nei Gichin Funakoshi ir apsigyveno Kasai prefektūroje, Osakoje. Čia, šioje dinamiškoje ir sparčiai augančioje miesto aplinkoje, jis pradėjo treniruoti policijos pajėgas. Šis žingsnis atvėrė daugybę galimybių ir padėjo Shito Ryu mokyklai įsitvirtinti šiame regione. Laikui bėgant, Osakoje Shito Ryu tapo vienu populiariausių karate stilių, o šiandien šiame mieste veikia apie 50 Shito Ryu dojo – kiekvienas iš jų, nešantis šio stiliaus tradicijas ir mokymo metodus, yra gyvas įrodymas, kaip giliai įsišaknijusi Shito Ryu karate šiame mieste.

Paklausėme Giedriaus, kuris nors ir grįžo kūnu, tačiau mintimis vis dar klajoja po Japoniją. Ką jis atsimena labiausiai iš šios kelionės?

„Pagarba. Tai, ką pastebėjau, buvo visur. Žmonių pagarba vieni kitiems. Ir tai ne tik kovos menų pasaulyje – tai jautėsi visose gyvenimo srityse. Nuo Japonų oro linijų aptarnaujančio personalo iki viešbučių ir kavinių darbuotojų, o ir paprastų žmonių, kuriuos sutikau tiesiog gatvėje. Ši pamatinė vertybė Japonijoje tikrai gyvuoja, ji įsiskverbusi į kasdienį gyvenimą. Ir žinote, tai mane labai įkvepia – tai suteikia motyvacijos ir noro stengtis toliau, siekti, nenuleisti rankų, kad ir mes Lietuvoje galėtume artėti prie tokio pagarbos lygio.“

O kaip Japonų kultūra, maistas, architektūra? – paklausėme Giedriaus.

„Jų kultūra labai skiriasi nuo mūsų, ir kai kurie dalykai man nepatiko. Pavyzdžiui, perpildyti reklama metro traukiniai, kurie man priminė Lenkiją prieš 30 metų, kai ant kiekvieno stulpo ar pastato kabodavo didžiulės, dažnai neskoningos reklamos, užgožiančios viena kitą. Tačiau, jei kalbėtume apie kasdienį gyvenimą, tai susisiekimas metro – tiesiog tobulas. Viskas juda nepaprastai punktualiai, stebėtinai sklandžiai, net ir tada, kai gatvėse sukasi tūkstančiai žmonių. Bet didžiausias skirtumas, kurį aš pajutau, – tai saugumo jausmas. Jis yra visur. Nesvarbu, ar esi metro, ar vaikštai naktinėmis miesto gatvėmis.

Esu matęs mažus vaikus, pavargusius ir snaudžiančius metro vagonuose vėlai vakare, grįžtančius namo iš savo treniruočių. Tokius vaizdus Vakarų Europoje jau sunkiai pamatysi, nekalbant apie JAV. Paryžiuje, tarkime, po 22 valandos moteris be palydos metro ar autobuse – tai vaizdas, kurio beveik neįmanoma pamatyti. Japonija šiuo atžvilgiu yra visiškai kitokia, ir man tai labai patinka.

Be to, Japonijoje kovos menų praktika nėra tik sportas – ji tampa gyvenimo filosofija. Daugelis japonų integruoja kovos menų principus į savo kasdienybę. Pagarba, disciplina, dėmesys smulkmenoms – visa tai jaučiasi visur, ir tai tikrai įkvepia.“

O kaip maistas ir architektūra? – paklausėme Giedriaus.

„Maistas Japonijoje – tiesiog nuostabus. Net gatvėse galima rasti aukščiausios kokybės patiekalus, pagamintus iš šviežių, puikių produktų. Žuvies, jūros gėrybių čia apstu – jos šviežios, skanios, sunku atsispirti. O mėsos patiekalai? Jie taip pat neatsilieka. Ramenas – tikras malonumas, ir viskas, ką ragauji, yra šviežia ir pilna azijietiško skonio. Ir kas nustebino, tai kainos. Jos tikrai draugiškos. Viskas prieinama.

O kalbant apie architektūrą, čia – dar viena įdomi tema. Senosios Japonijos pastatai, tradiciniai namai – tobuli. Jie turi kažkokią magiją, kažkokią ramybę, kurią jauti kiekviename žingsnyje. Tai tikras įkvėpimas. O naujoji architektūra? Na, čia kaip visur – dangoraižiai, šviesos, laidų tinklas virš galvos… modernus miestas, toks, koks jis turi būti. Bet būtent ta senoji architektūra, jos elegancija ir subtilumas derantis su didybe, man paliko didžiausią įspūdį. Tai – vienas labiausiai man patikusių dalykų Japonijoje, aišku po kovos menų.“

Kaip Japonijoje treniruojasi žmonės? Kokio amžiaus žmonės praktikuoja kovos menus? – paklausėme Giedriaus.

„Japonijoje kovos menų praktika yra tikrai įspūdinga. Tai matyti tūkstančiais – taip, kaip pas mus gatvėse galima pamatyti žmones žaidžiančius krepšinį, Japonijoje begalės žmonių praktikuoja įvairiausius kovos menus: judo, kyudo, kendo, iaido, karate do, aikido. Ir aš pats turėjau galimybę stebėti daugelį jų. Kas mane tikrai nustebino, tai pagyvenusių žmonių aktyvumas treniruotėse. Jaučiausi kaip jauniklis, nes mano mokytojai buvo vyresni nei 80 metų, tačiau jų šypsenos, gera nuotaika, lengvas judėjimas – tai buvo nuostabi patirtis. Tikras įkvėpimas! Tikiuosi, kad kovos menai man taip pat padės amžėti lėtai, išlaikant gyvenimo kokybę, kaip ir jiems.Pavyzdžiui, po kendo treniruotės nusiima šalmus, ir tu matai 70–80 metų žmones, kovojančius su 30 – 40 metų jaunesniais kovotojais ir duodančius jiems rimtų pamokų. Didžiulė jiems pagarba.

Šie faktai leidžia man suprasti, kodėl Japonija laikoma viena seniausių ir sveikiausių visuomenių pasaulyje. Puikus maistas, aktyvus gyvenimo būdas, Budo filosofija ir pagarba vyresniems, saugumas, puikus maistas, stebėtinai švarus oras megapoliuose – visa tai sukuria šią unikalią aplinką.

Kitas esminis skirtumas tarp mūsų šalies ir Japonijos: pas mus kovos menų treniruotės dažniausiai orientuotos į vaikus (populiari nuomonė tarp tėvų), tuo tarpu Japonijoje kovos menai – tai gyvenimo kelias, nepriklausomai nuo amžiaus., kuris prasideda vaikystėje ir tęsiasi visą gyvenimą.“

Dėkojame mūsų mokytojui už pasidalinimą savo įspūdžiais. Pažintis su Japonija tęsime praktiniu būdu – kasdienėse treniruotėse.