2022 m. GIEDRIAUS DRANEVIČIAUS INTERVIU PORTALUI SPORTAS.LT

Tradicinis karate do. Kas tai?

            Geras klausimas ir į jį trumpo atsakymo neturiu, ypač jei iš tiesų norime suprasti Kas tai?

            Tradicinis karate do – beginklė savigynos sistema, kuri šimtmečius evoliucionavo Okinavoje, o dabartinę savo išraišką įgavo Japonijoje. Pačioje pavadinimo reikšmėje užkoduota šio savigynos meno esmė (Kara – tuščia, Te – ranka, Do – kelias). Tradicinis karate do yra originalus karate do, kurį sudaro principų rinkinys, tinkamas visiems karate stiliams. Todėl meistras, Gichin Funakoshi, kurio dėka apie karate do sužinojo visas vakarų pasaulis, sakė: „Karate yra tik vienas“. Jis nepripažino karate do stilių, nors mokiniai jo praktikuojamą meną pavadino Shotokan, kuris šiuo metu yra vienas populiariausių karate do stilių pasaulyje.

            Trūkstant edukacijos apie kovos menus, žmonės dažnai mano, kad tradicinis karate do vienas iš daugelio egzistuojančių karate do stilių. Tai klaidinga nuomonė. Tradicinis karate do – biomechanikos principų, per šimtus metų pasiteisinusių įvairių kovos menų koncepcijų ir žmogaus pamatinių vertybių rinkinys. Kiekvienas, remdamasis tais principais ir vertybėmis, gali praktikuoti savo mėgstamą karate do stilių, suintegruoti juos su savo fizinėmis bei mentalinėmis ypatybėmis ir nuolatos tobulėti. Skirtingų karate do stilių išorinės formos, mokymo metodikos gali skirtis, tačiau principai, kurie dažnai paprasta akimi gali būti nematomi, išlieka pas visus bendri.

            Iš esmės šiandien tradicinio karate do sistemą sudaro trys, tarpusavyje darniai sąveikaujantys, elementai: Tode – senoji savigynos sistema, kuri evoliucionavo Okinavoje, Budo – Japonijoje gimusi ir jau beveik 400 m. skaičiuojanti kovotojų filosofinė srovė ir šiuolaikinio mokslo (sporto mokslo) pasiekimai. Šis darnus trio tradicinį karate do kaip pilnai užbaigtą sistemą pavertė vienu populiariausių pasirinkimų tarp sąmoningų ir intelektualių žmonių, pasirinkusių studijuoti kovos menus.

            Aukščiausias tradicinio karate do tikslas – pergalė be kovos, be konfrontacijos su oponentu. Tai kovos menas, kuris šiandien tarnauja taikai, prisideda prie tvarios visuomenės kūrimo, tačiau, reikalui esant, gali tapti efektyviu ginklu meistro rankose. Kad pasiektume šį tikslą, kuris daugeliui žmonių šiandien irgi yra sunkiai suvokiamas, pirmiausia kovos menus turime išnaudoti savo charakterio bruožų tobulinimui. Pagarba, pasitikėjimas, kantrybė, emocijų kontrolė – tai tik keletas bruožų, kuriems ištobulinti nepakaks ir viso gyvenimo.

            Evoliuciškai, pradėję studijuoti tradicinį karate do mes mokomės iš maksimalios amplitudės judesių išgauti maksimalią jėgą, pažengę meistriškumo kelyje turi kitą tikslą – disponuoti ta pačia jėga naudojant mažos amplitudės judesius ir nugalėti oponentą efektyviai – vieninteliu smūgiu, o meistrai siekia dar aukštesnio tikslo – pergales gyvenime pasiekti be kovos. Tam reikia subalansuoto charakterio, pasitikėjimo savo jėgomis ir noro būti tiesiog geresniu žmogumi.

            Jei į tradicinį karate do pasižiūrėtumėme iš sporto pusės, tuomet atsakymas į klausimą „Kas yra tradicinis karate do?“ skambėtų paprasčiau, tai sporto disciplina, kurią apibrėžia pasaulinės tradicinio karate do federacijos (WTKF) varžybų taisyklės. Bet koks karate do stilius gali varžytis tradicinio karate do varžybose WTKF varžybų taisyklių rėmuose. Jei reikėtų išskirti keletą svarbių punktų iš varžybų taisyklių, tai juos sudėliočiau taip:

  1. Jokių svorio kategorijų – esminis savigynos principas.
  2. Kova vyksta iki pirmos efektyvios technikos (shobu ippon), kurią teisėjai įvertina kaip baigiamąją (Todome vaza) – esminis savigynos principas.
  3. Nenaudojamos jokios apsaugos – esminis savigynos principas.
  4. Nenaudojami ginklai – esminis beginklės savigynos principas.
  5. Pilna technikų kontrolė – sveikatos tausojimo principas. Sportas turi tarnauti progreso įsivertinimui, tautos vienijimui, sveikatos stiprinimui, o ne žmonių žalojimui.

 

Kodėl sportuoti norintis asmuo turėtų pasirinkti šio sporto treniruotes? Kuo šis kovos menas išsiskiria iš kitų?

            Aš manau, kad sportuoti norintis asmuo visų pirma turėtų pasirinkti tai kas jam labiausiai patinka, kas atitinka jo tikslus, lūkesčius ar pomėgius. Jei jis rinksis tai kas šiandien madinga – tai bus trumpalaikis susižavėjimas. Paprastai tradicinį karate do renkasi inteligentiški, jo vertę suprantantys žmonės. Žmonės kurie ieško gyvenime gilesnių dalykų, nemėgsta slysti paviršiumi, ieško atsakymų į klausimus, rūpinasi savo sveikata ir žino, kad trumpų kelių nebūna.

            Tradicinis karate do išsiskiria iš kitų kovos menų savo unikalia visuma. Žmogus pasirinkęs šią discipliną visų pirma investuoja į savo fizinę ir psichinę sveikatą, gauna ir išmoksta pritaikyti Budo filosofijos principus ir pamatines vertybes, kurios padeda kasdieniame gyvenime judėti išvengiant kliūčių, išmoksta efektyvios savigynos, turi galimybę tobulėti ir praktikuoti šį savigynos meną visą gyvenimą, pamato kaip apsijungia ir viena kitą papildo senoji empirinė išmintis ir šiuolaikinio mokslo pasiekimai.

            Kaip ir minėjau ankščiau, tradicinis karate do net sporto varžybose neturi svorio kategorijų. Daug kam gali kilti klausimas, o ką daryti jei esi lėtesnis, mažesnis, silpnesnis nei tavo oponentas? Ar turi kokių nors šansų apsiginti ir nugalėti? Atsakymas – taip. Ir čia nėra jokios mistikos. Tradicinio karate do sistema remiasi įgūdžiais, o ne tik fizinėmis ypatybėmis. Daugelyje sporto disciplinų yra atvirkščiai, tobulėjimas dažniausiai grindžiamas fizinių ypatybių lavinimu, kur greitesni aplenkia lėtesnius, stipresni nugali silpnesnius. Tai nėra Budo kovos menų kelias. Todėl mes ir esame kovos menas, o ne dvikovė sporto šaka. Ką tai reiškia praktikuojančiajam? – pabandysiu paaiškinti.

            Kai kurios fizinės ypatybės pvz. greitumas yra labai stipriai determinuotos genetiškai, o tai reiškia, kad individo greitumo lavinimas turi labai aiškiai apibrėžtas, genetiškai determinuotas ribas, panašiai kaip ir psichomotorinė reakcija. Mes galime ugdyti ir ugdome savo fizines ypatybes, stengiamės pasiekti savo potencialo ribas, tačiau greitesnis iš prigimties žmogus po vienodų treniruočių ciklo ir liks greitesnis už lėtesnį.

            Tradicinį karate do praktikuojantys žmonės juda kitu keliu. Jie formuoja ir lavina iki tobulumo specifinius įgūdžius, mokosi judėti taisyklingai. Rezultate jie juda su mažesnėmis energetinėmis sąnaudomis, juda greičiau, judesiai tampa mažiau pastebimi, todėl sunkiau prognozuojami. Tokiu būdu jie būdami lėtesni sugeba aplenkti savo oponentus. Mums nereikia būti labai greitiems, mums svarbiausia lemiamą techninį veiksmą atlikti laiku. Tas pats ir su psichomotorine reakcija. Ją lavinti beviltiška. Tai tuščias laiko gaišimas, kuris kovoje neduos jokios naudos. Ja apskritai negalima pasikliauti, nes ji gali būti efektyvi tik ramybės būsenoje. Kovoje vyrauja stresinė aplinka, tad bet koks sąmoningas atsakas į dirgiklį (smūgį) labai sulėtėja. Tradiciniame karate do mes laviname laiko pojūtį (timing‘ą) ir stengiamės pajusti, numatyti oponento veiksmus jiems dar neprasidėjus. Trumpai tariant mes atakuojame tuo metu, kai tik oponentas priima sprendimą atakuoti mus, o ne laukiame jo atakos ir tuomet bandome kažką su ja padaryti. Šį kovos menų fenomeną (timing‘ą) šiandien pripažįsta ir sporto mokslas apibrėždamas terminu – anticipacija.

            Pagrindinis skirtumas turbūt būtų tas, kad mes neauginame bereikalingos raumenų masės, kurią reikės kiekvieną dieną nešiotis ir aptartnauti visoms organizmo sistemoms. Mes mokomės efektyviai išnaudoti jau turimus resursus. Mano mokytojas, H. Nishiyama (1928 – 2008) dažnai kartojo: „Kam turėti 12 cilindrų Jagur‘o variklį, jei užvedus variklį iš 12 dilindrų veikia tik du? Tokiu atveju geriau turėti 4 cilindrų variklį, kur darniai veikia visi keturi. Toks variklis bus ir greitesnis ir efektyvesnis.“ Taip jis sakydavo žiūrėdamas į stiprius, puikiai išvystytą raumenyną turinčius sportininkus, kurie nesugebėdavo efektyviai panaudoti savo resursų.

 

Vyrauja nuomonė, jog tradicinio karate do gali užsiimti visi norintys. Vis dėl to tam tikri amžiaus ar bendros sveikatos būklės kriterijai  tikriausiai yra?

            Taip, tai tiesa ir aš šios nuomonės nepaneigsiu. Iš tiesų tradiciniu karate do gali užsiimti visi norintys. Jokių reikalavimų amžiui neturime. Kas liečia sveikatą – irgi nieko specifinio. Jei žmogus gali judėti, gali užsiimti bet kokia kita aktyvia veikla, jis gali praktikuoti ir tradicinį karate do. Mes savo klube dirbame ir su 2 – mečiais ir su 70 – mečiais. Svarbiausia atsižvelgiant į savo sveikatos būklę ir amžiaus tarpsnius susiformuluoti teisingus tikslus, o treneriams sudaryti tuos tikslus atitinkančias treniruočių programas.

 

Pradedant užsiimti įvairiomis sporto šakomis retai kada reikia išankstinio fizinio pasiruošimo, tačiau jo pradeda reikėti norint tobulėti. Kokių, tiek fizinių, tiek psichologinių savybių tobulinimas padėtų siekiant gerinti rezultatus tradiciniame karate do?

            Norint kažką tobulinti, visų pirma reikia labai gerai išmanyti sporto šakos specifiką, antra – gerai išmanyti organizmo atsaką į fizinį krūvį. Mums daugiau mažiau reikalingos visos fizinės ypatybės, kaip lankstumas, specifinė kartotinio darbo ištvermė, galingumas, greitumas, vikrumas ir tarpraumeninė koordinacija. Jas visas ir laviname, tačiau vienos gauna daugiau dėmesio už kitas. Ką išskirčiau kaip pagrindinę fizinę ypatybę – vienareikšmiškai greitumą. Greitumas, kaip fizinė ypatybė susideda iš trijų dalių: vienkartinio raumens susitraukimo galingumo (VRSG), judesių dažnio ir psichomotorinės reakcijos. Mums aktualiausios pirmosios dvi pozicijos – tai VRSG ir judesių dažnis. Jei kalbėtumėme apie funkcines ypatybes, energijos gamybos būdus, tai mūsų specifikoje dominuotų kreatinfosfatinis energijos gamybos būdas ir anaerobinis alaktatinis energijos gamybos būdas, tad žinant tai naudojame ir tam tikrus metodus šioms funkcinėms savybėms sustiprinti.

            Kas liečia psichologines savybes, tai jos „šlifuojamos“ natūraliai. Svarbiausia  išmokti valdyti emocijas, susitvarkyti su priešstartiniu jauduliu, išmokti ryžtingai priimti sprendimus. Kovoje visiškai neturime laiko dvejonėms, todėl turime tokį posakį „pajutai – daryk!”, Budo sako „Ichi go Ichi ei“ – vienas šansas vieną kartą gyvenime. Treniruočių metu gerėjant įgūdžiams atsiranda vis didesnis pasitikėjimas savimi. Žmogus, kuris savimi pasitiki, tampa atviresnis, draugiškesnis, dingsta agresija. Tiesiog nebėra poreikio kažkam kažką įrodyti. Charakteris susibalansuoja, ramiau reaguojame į gyvenimo iššūkius.

 

Ar norint treniruotėse įgytus įgūdžius lavinti namuose reikėtų įsigyti papildomos įrangos?

Galima, tačiau tikrai nebūtina. Labai daug dalykų galima padaryti su priemonėmis kurios yra po ranka arba tik su savo kūno svoriu. Tačiau įvairios gumos, svarmenys, maišai ar klasikinės makivaros tikrai padėtų tobulėti. Inventoriumi galima naudotis dojo, o namuose ir be jo galima atlikti labai daug užduočių.

 

Aukštesnio lygio diržų gavimas įmanomas tik po tam tikrą laiko tarpą trunkančių treniruočių. Kokias savybes reikia įgyti per tą laiko tarpą?

Taip, tai visiškai teisingas pastebėjimas. Pradiniuose etapuose (iki juodojo diržo) egzaminai paprastai laikomi kas 6 – 12 mėnesių. Iki juodojo diržo mokiniai koncentruojasi daugiausiai į bazinius, techninius dalykus. Šis laikas skirtas pradiniams įgūdžiams susiformuoti. Tradicinio karate do studijos, tai ne teorinės medžiagos perskaitymas ir supratimas. Mums labai svarbu tai ką žinome, paversti tvirtais įgūdžiais, kūno kalba, o tam būtinas laikas. Kad judesiai taptų rafinuoti ir tikslūs mes turime suformuoti naujus tarpneuroninius tinklus ir juos įtvirtinti. Taip pat formuojasi ir tam tikri charakterio bruožai – mokomės pralaimėti, mokomės gerbti vieni kitus, mokomės padėti vieni kitiems, mokomės susitvarkyti su savo puikybe ir ego, mokomės kryptingai judėti link tikslo ir susidūrus su pirmaisiais sunkumais nemesti pradėto kelio. Šioms kompetencijoms įgyti irgi reikia laiko.

            Nuo juodojo diržo laiko tarpai tarp pakopų dar didesni. Pavyzdžiui tarp 1 ir 2 Dan’o minimalus treniruočių tarpas 2 metai, tarp 2 ir 3 Dan‘o – 3 metai, tarp 3 ir 4 Dan’o – 4 metai ir taip toliau. Šiame etape mes tobuliname toliau tiek savo technikas, tiek charakterį. Pirmasis juodas diržas – meistrystės pradžia. Tradiciniame karate do meistrais vadinami žmonės pasiekę 5 juodo diržo pakopą. Pirmojo juodo diržo savininkas vadinamas bazinių technikų meistru (master of basics). Jo laukia dar ilgas, įvairių patirčių ir pamokų duosiantis gyvenimo kelias, pakeliui link meistro vardo.

 

Ar auga Lietuvoje susidomėjimas šiuo sportu žvelgiant į pastaruosius keletą metų? Ko reikėtų, kad tradicinis karate do mūsų šalyje dar labiau išpopuliarėtų ir tėvai savo atžalas leistų į šias treniruotes?

 

            Susidomėjimas visuomet buvo didžiulis ir sakyčiau, kad jis auga. Kuo daugiau visuomenėje bus sąmoningų, išsilavinusių ir suprantančių šio kovos meno naudą tiek fizinei, tie psichinei sveikatai žmonių, tuo tradicinis karate do bus populiaresnis pasirinkimas.

            Atsakant į antrąją klausimo dalį – daugiau reikėtų kalbėti apie tai. Tiek mums patiems, tiek žiniasklaidai. Daug tėvelių dar nesupranta, kad po panašiais pavadinimais gali būti absoliučiai skirtingi dalykai. Nesupranta todėl, kad mažai domisi arba leidžia vaikus remdamiesi vienu primityviu kriterijumi – „čia mums patogiau“. „Patogiau mums“ – labai retai geriausias pasirinkimas. O mes kalbame apie mūsų brangiausią turtą ir vienintelę reikšmingą investiciją – vaikus.

 

Su kokiais sunkumais tenka susidurti karatistams Lietuvoje? O gal būt tie sunkumai tokie patys kaip ir kitose šalyse?

 

Čia turbūt priklauso nuo požiūrio, kas kam atrodo kaip sunkumai. Aš asmeniškai sunkumų nematau. Jei iškyla kokios nors situacijos – imi jas ir sprendi, o ne dejuoji kad sunku ir lauki, kad kažkas tavimi pasirūpins. Tradicinio karate do praktikos suformuoja charakterį, tvirtą charakterį, kovotojo charakterį, kuris padeda įveikti gyvenimo keliamus iššūkius.

 

Kaip vertinate Lietuvos atstovų pasirodymus tarptautinėse arenose?

 

            Vertinu labai gerai. Nuo 2003 metų Lietuvos tradicinio karate do nacionalinės rinktinės sportininkai visuose Europos ir pasaulio čempionatuose užkopia ant prizininkų pakylų, parsiveža apdovanojimus. Kaip tokiai mažai šaliai – tai nuostabu! Pasaulyje Lietuvos tradicinio karate do sportininkų meistriškumas vertinamas labai gerai. Kad turėtumėme tokį rezultatą mes labai daug investuojame į trenerių žinias ir kompetencijas. Per metus vien Lietuvoje organizuojame 4 nacionalinio mąsto ir 2 tarptautinius seminarus, kurių metu giliname žinias, keliame trenerių, teisėjų bei rinktinės sportininkų kompetencijas. Papildomai klubų treneriai ir sportininkai dalyvauja dar ir seminaruose užsienyje. Rezultatai neateina iš niekur. Rezultatai – pasekmė gerai veikiančios sistemos.

 

Kuo užsiėmimas tradiciniu karate do galėtų padėti žmogaus imuninei sistemai, sveikatai? Kokias savybes galėtų pagerinti šis kovos menas?

            Visi puikiai žinome kad didžiausias priešas imuninei sistemai yra stresas („blogasis“), pasyvus gyvenimo būdas, nesveika mityba ir poilsio bei miego trūkumas.

            Stresas – lazda su dviem galais. Mokslininkai teigia, kad egzistuoja „gerasis“ ir „blogasis“ stresas. „Gerasis“ stresas mobilizuoja milijardus mūsų kūno ląstelių, suaktyvina naujų neuronų gamybą mūsų smegenyse, geriną atmintį, kognityvines funkcijas, dėmesio koncentraciją, skatina smegenų plastiškumą, slopina onkologinių ląstelių dauginimąsi, stiprina imuninę sistemą. „Gerąjį“ stresą sukelia didelio intensyvumo, trumpai trunkantis fizinis krūvis. Tradicinio karate do treniruočių specifika atitinka šio krūvio apibrėžimą, nes mūsų treniruotės metu krūvis varijuoja, pasiekdamas labai aukštą intensyvumą. Tad treniruotės kurios sukelia „gerąjį“ stresą tiesiogiai stiprina imuninę sistemą.

           

Tikriausiai sutiksite, kad užsiimant bet kokia fizine veikla galima ne tik sustiprėti bet ir sau pakenkti. Į ką reikėtų atkreipti dėmesį, norint nesusižeisti užsiimant tradiciniu karate do?

 

            Taip, tikrai sutinku ir atsakysiu į tai plačiau, kaip sporto specialistas, paliesdamas ne tik tradicinį karate do. Svarbiausias dalykas – vengti kompetencijų stokojančių trenerių. Antras patarimas – prieš pradedant ką nors sportuoti, pasidomėti, kur tai jus nuves. Trečia – liautis galvojus, kad sportuoti galime ir savarankiškai. Sveikatinančiam sportavimui reikalingos labai rimtos kompetencijos, taip pat kaip ir chirurgui, kuris atlieka širdies persodinimo operacijas. Skirtumas tik tas, kad chirurgo klaidą pastebėsime akimirksniu, o nekompetentingo trenerio ar savamokslio sportininko po 10 ar 20 metų, priklausomai, kaip aktyviai save žalosime tuos metus. Na ir paskutinis patarimas, norint nesusižeisti tradicinio karate do treniruočių metu būtinai padarykite gerą pramankštą, suaktyvinkite kiek įmanoma daugiau proprioreceptorių, techninius veiksmus studijuokite neskubėdami, atlikite juos biomechaniniu požiūriu maksimaliai tiksliai, venkite tipinės karatistų klaidos ir technikas taikykite prie savo kūno, o ne kūną taikykite prie technikų, na ir niekados nepamirškite po treniruotės pasilikti laiko tempimui. Kūnas jums už tai atsidėkos ir savo pamėgtais sportais galėsite užsiiminėti iki gilios senatvės.

 

Kokios yra pagrindinės traumos pasitaikančios šiame sporte?

 

            Specifinių traumų, jei viskas daroma teisingai, ši disciplina neturi ir aš pažįstu daug žmonių kuriems jau virš 80 metų, o jie vis dar sportuoja ant tatamio. Aš pats šiame kelyje jau 35 metai, kiekvieną dieną turiu po keletą treniruočių ir vis dar jaučiuosi puikiai.

             O jei stokojama kompetencijų tai ilgalaikėje perspektyvoje gali greičiau susidėvėti dubens klubo sąnariai (tipinė trauma tų, kurie kūną bando „pritempti“ prie technikų ir ignoruoja biomechanikos dėsnius, neatsižvelgia į kūno antropometrinius duomenis, paslankumą sąnariuose ir tt.) na ir kaip visose greitumo bei galingumo reikalaujančiose sporto disciplinose galimos raumeninių skaidulų įplišimo, raiščių patempimo traumos, tačiau kaip ir minėjau ankščiau, absoliučia dauguma atvejų visos jos susijusios su trenerių nekompetencija, atmestiniu darbu ar dėmesio koncentracijos trūkumu treniruočių metu, raumenų balanso pažeidimais.