Giedriaus Dranevičiaus mintys apie sportą ir edukaciją. Tradicinis karate do sportas ar edukacija?

Kuo skiriasi sportas nuo edukacijos? Ar gali būti abu viename? Kurioje vietoje mūsų tradicinis karate do?

Šis tekstas - tai pamąstymai, kurie išplaukė iš ilgametės patirties, dirbant abiejose srityse. Tekstas, skirtas tėvams, kurie augina ir ugdo vaikus, ir visiems, kam įdomus sporto ir ugdymo fenomenas.


Iš vienos pusės, paieškoję rastumėme labai daug bendrybių tarp sporto ir edukacijos, iš kitos gi - yra ir susiformavusių esminių skirtumų. Kad ir ką deklaruotų olimpinė chartija, jog nesvarbu laimėti, svarbu dalyvauti, realiame gyvenime, arba “didžiajame” sporte, kurį matome TV ekranuose, senai to nėra. Pergalė! Pergalė ir tik Pergalė! Vienintelis tikslas, kuris užsuka pinigų mašiną, suburia minias sirgalių, vienija tautas ar miestus, tuština alaus skardines ir čipsų pakuotes, sukelia riaušes ar masinę euforiją. Pergalės atveju švenčia visi - nuo valstiečių iki ministrų, pralaimėjimo atveju su žemėmis sumaišomi “didvyriai” ir į priekį juos vedusi trenerių armada. O ten, kur sukasi dideli pinigai ir viskas grindžiama konkurencija, tinka ir posakis - “priemonės pateisina tikslą”. Nesvarbu, kokia kaina! Svarbu rezultatas! Tikslas tik vienas - nugalėti! Paskata, vedanti link tikslo - baimė. Baimė skatina įrodyti tiek sau, tiek kitiems, kad mes pakankamai geri (-iausi), o tai automatiškai byloja, kad su mūsų saviverte ne viskas gerai. Baimė netekti finansavimo, honorarų, premijų, baimė užsitraukti tautos pyktį, nepagarbą, nešlovę ir tt.


Norėdami pasiekti pergalę bet kokia kaina ir niūniuodami M Mikutavičiaus dainos žodžius: “Nes nugalėtojų niekas neteis, į juos akmens nepaleis...”, vieni perka dopingą, teisėjus, žaidėjus, trenerius, kiti gi parduoda ne tik bilietus į rungtynes, bet ir pačias rungtynes, viską pridengdami kilniais lozungais apie ugdomą charakterį, valią, tautos savivertės stiprinimą ir panašiai. Ačiū Aukščiausiam, kad dabar jau ne tik kalbama apie tai, tačiau nugalėtojai yra teisiami, atimant titulus, premijas, taikant net sankcijas nacijoms ir tt. Sukčiavimo mąstai šiuolaikinėje sporto sistemoje jau peržengė visas ribas. Ir jei dar ankščiau, mėgėjų sporte, buvo galima kalbėti ir apie edukaciją bei ugdymą, žmogaus kilnaus charakterio formavimą, dabar visa tai liko tik užrašai popieriuje, kurio niekas, beje, nebeskaito.


Edukacijoje ir ugdyme, atvirkščiai nei sporte, tikslas - pats Žmogus ir pats Procesas. Tiksliau turėtų būti...beje, jeigu pasižiūrėtumėme į valstybinę ugdymo sistemą, pamatytumėme, kad ir su edukacija mes “neblizgame”. Ji tampa vis labiau panaši į sporto mašiną, tik čia pergalės matuojamos reitingais, akademinių žinių, publikacijų kiekiais, po kuriais pradingsta Žmogus.


Klasės draugai reitinguojami ir lyginami vieni su kitais, remiantis tik sausais skaičiais, kuriuos subjektyviai priskiria vienas žmogus, turintis tam reikalui suteiktas regalijas. Subjektyviai - ne todėl, kad jam trūksta kompetencijų. Jis tiesiog yra žmogus su savo nuotaikomis, simpatijomis, antipatijomis, savo paties nusistatyta tvarka, pvz.: kaip kad kontrolinis darbas turi būti atliktas tik į kontrolinių darbų sąsiuvinį, jei ne, tuomet matematikos, chemijos ar fizikos žinios vertinamos 1 ar 2 balais mažiau. Šie ir kiti absurdai, kuriuos patys praėjome ir, matau, kaip “sėkmingai” tuo išmintu taku eina mūsų vaikai, man, kaip edukologui, su 26 metų darbo patirtimi ugdymo srityje, kelia rimtų abejonių. Kaip jūs manote, ar Tamo dienyno išvesti vidurkiai ir sudėlioti klasių reitingai atspindi tokius absurdus ir yra bent kiek objektyvūs asmenybės ugdymo ir dalykinių žinių vertinime? Tikrai NE. Kaip jums atrodo, ar St. Jobsas, A. Einšteinas ir daugelis kitų, tikrai iškilių asmenybių savo idėjas ir mintis rašė tik į “idėjų” sąsiuvinius?! Niekada neperžengdami paraščių?! Atsakymo nerašysiu, jį tikrai žinote patys. Ar žinote, kodėl Markas Tvenas kaip velnias kryžiaus vengė mokyklos? Paklaustas apie savo sėkmės istoriją, jis mėgdavo sakyti: “Aš neleidau, kad mokykla trukdytų mano išsilavinimui.” Jis, matyt, turėjo omenyje tą mokyklą ir tą sistemą, kurią paminėjau aukščiau, labiau kaip šių dienų sportą, nei ugdymą. Kurioje svarbiausiais kriterijais tampa reitingai, o ne pats Žmogus.


O kur vertinimas Žmogaus, kaip Asmenybės? Kuris nori ne tik gauti akademinių žinių iš universitetų dėstytojų ar mokyklų mokytojų, jis nori santykio su Žmogumi. O kur kitos kompetencijos, kurios gyvenime neretai svarbesnės ir naudingesnės, nei sausas faktų žinojimas ir laiku į tam tikrus sąsiuvinius atlikti namų darbai?


Tik užsimezgę nuoširdūs santykiai tarp mokytojo ir mokinio ugdymo procesą padaro malonų, turiningą ir efektyvų. Tik užsimezgę nuoširdūs santykiai sukuria vidinę motyvaciją tobulėti kartu. Santykis visų pirma leidžia geriau pažinti vienas kitą. Suprasti, kuo galėtumėme būti naudingi vienas kitam. Tikras mokytojas ne tik moko. Jis ir pats nuolatos mokosi. Ir mokosi ne tik skaitydamas naujausią mokslinę literatūrą ar lankydamasis seminaruose. Jis taip pat mokosi ir iš savo mokinių. Tikras mokytojas nebijo pasakyti, kad kažko nežino, pripažįsta savo klaidas, domisi naujovėmis, ieško skirtingų metodų skirtingiems žmonėms. Niekuomet nežiūri iš aukšto, tačiau pats nusileidžia iki ugdytinių lygio, pabando pajusti, kodėl šiandien jie elgiasi vienaip ar kitaip. Matuoja ir vertina kiekvieno individo augimą atskirai ir lygina mokinio šiandienos kompetencijas su vakarykšte diena. Mokinys, atvirkščiai nei sportininkas, “konkuruoti” turėtų tik pats su savimi! Mokytojui turėtų būti svarbus tik jo ugdytinio asmeninis progresas, emocinė kompetencija, empatijos ugdymas, pamatinių charakterio bruožų formavimas, o ne jo reitingai klasėse, mokyklose, universitete. Labai negerai, kuomet mokytojas, prisidengdamas sąžiningumu, objektyvumu, kuris, kaip ir minėjau ankščiau tiesiog neegzistuoja, vertina skirtingas asmenybes vienodai sąžiningai. Jei tikslas - motyvacijos mokytis žlugdymas, tuomet puiku, jei tikslas - noro pažinti, sužinoti, suprasti skatinimas, tuomet reikia individualaus priėjimo prie kiekvieno žmogaus.


Taigi - kas yra tradicinis karate do - sportas ar ugdymas? Taip, kaip aš suprantu - ugdymas. UGDYMAS, remiantis geriausiomis ugdymo praktikomis per SPORTĄ. Kur svarbiausiu tikslu tampa pats procesas, kūrybiškai pateiktas turinys, asmeninis progresas. Sportas ar varžybos mums tik vieta, kurioje pasitikriname, ką ateityje reikės tobulinti, ką reikės patobulinti ar keisti procese? Per varžybas mes praeiname emocinės kompetencijos pamokas, išmokstame suklupę atsistoti, ieškome priežasčių, kas sutrukdė pasirodyti taip, kaip galėjome ir, grįžę atgal į dodžo (vieta, kur vyksta pratybos), toliau pasineriame į saviugdos procesą. Pergalės mūsų kelyje nėra tikslas. Tikslas - šiandien būti geresniems, nei buvome vakar!


Taigi, šiandieninis sportas nuo tikros edukacijos skiriasi savo tikslais. Edukacija orientuota į “konkurenciją” su pačiu savimi, sportas - į konkurenciją su kitais. Edukacijoje labai didelis dėmesys skiriamas procesui, detalėms, sporte dėmesys sutelkiamas tikslui pasiekti, t.y., pergalei. Ne veltui yra posakis "sunku pratybose, lengva mūšyje". Tai reiškia, kad jei tau per treniruotes sunku, neįdomu, skauda ir tt., kentėk, kai laimėsime, pasidžiaugsi. Edukacijoje stengiamasi maksimaliai kūrybiškai prieiti prie proceso, sudominti, padėti atrasti vidinę o ne išorinę motyvaciją (kaip pergalė prieš oponentą) ir džiaugtis pačiu procesu. Patikėkite, bet kokioje veikloje - šokiuose, dailėje, muzikoje, tame pačiame sporte - procesas užima nuo 90 iki 99 proc. mūsų laiko, o koncertai, pasirodymai, parodos, varžybos - likusius kelis procentus. Pamąstykite, ar verta jaustis visuomet puikiai, ar tik pasiekus rezultatą?! O jei jo nėra, tuomet ir varžybos, kurios turėjo apvainikuoti taip nekenčiamą procesą, palaidoja paskutines viltis. Ir apskritai - kiek ir ko vertas pats rezultatas?! Kas jis - šventa karvė? Tik pats procesas, vedantis link rezultato, kaip ir keliautojui kelionė, vedanti link galutinio kelionės taško, padovanoja neišdildomus įspūdžius ir padaro mus geresniais. Mus praturtina PROCESAS, o ne REZULTATAS. Rezultatas yra tik pasekmė! Jį galime pasiekti įsitempę, stresuodami, nerimaudami, pergyvendami, arba jausdami malonumą, pasitenkinimą ir ramybę. Rinktis jums.


O ar gali sportas ir edukacija eiti koja kojon? Atsakymas - gali. Ne tik gali, tačiau ir TURI! Bėda ta, kad taip mąstančių trenerių ant vienos rankos pirštų galima būtų suskaičiuoti. Ir ne todėl, kad trūksta kompetencijų. Treneriai dažnai pasiduoda sistemos spaudimui. Spaudžia tie, kas moka pinigus, spaudžia sportininkų tėvai, norėdami matyti greitą rezultatą ir lygindami savo vaikus su bendraamžiais, spaudžia žiniasklaida, klausinėdama, kiek medalių planuoja iškovoti vienos ar kitos sporto šakos nacionalinės rinktinės sportininkai. Tad, laikui bėgant net ir jauni, gabūs ugdytojai tampa sporto sistemos dalimi. Tą patį patiria ir edukologai.


Kreipiuosi į tėvelius su prašymu. Netraumuokite vaikų, klausinėdami, kodėl jie pagal reitingus ne pirmoje vietoje ar bent jau ne per viduriuką, ar kodėl varžybose neiškovojo medalių? Leiskite jiems augti, džiaugtis procesu ir nenustebkite, kad ateityje tie, kurie buvo klasėje reitinguojami geriausiai, prašysis priimami į darbus pas reitinginius “netikėlius”. Mylėkite juos nepriklausomai nuo jų rezultatų, ir jie išmoks besąlygiškai mylėti žmones, su kuriais gyvens ir dirbs kartu, pasitikėkite jais, ir jie susiformuos pasitikėjimą savimi ir tikėjimą aplinka, skatinkite mėgautis procesu, ir išugdysite žmones, kurie savo gyvenimo pareigas atliks su meile, o ne dėl pinigų, ir investuokite tik į pačius geriausius mokytojus, kurie įkvėps svajoti, tikėti ir siekti savo svajonių! Atminkite, kad ugdyme svarbiausi trys dalykai - vaikas, tėvai ir mokytojas. Kad vežimas sėkmingai judėtų pirmyn, visi trys turi traukti jį ta pačia kryptimi.